“Thank you for your service”, sako Uber vairuotojas, išgirdęs /pamatęs kariuomenės uniformą. Kariškiai Amerikoje yra išskirtiniai. Jeigu turi „duty“ kortelę, muziejai tau atidaro duris, parduotuvės daro nuolaidas, o viešbutis netgi vaišina vakariene. Jautiesi ypatingas. Bet ypatingi yra tie patys žmonės,  kurie susitarė/pritarė/priėmė, kad šita grupė visuomenei yra svarbi. Ir jie žino kodėl kariškiai jų visuomenei svarbūs: „Jie pirmi kai ištinka nelaimė, jie pirmi kai reikia saugoti mūsų šeimas, jie pirmi kai reikia ginti laisvę“. (Tokios žinutės skamba netgi reklamose. Ir mūsų kariuomenės komunikatoriai galėtų čia šiek tiek pasidairyti.) Bet klausimas man kilo kitas, o kaip su mumis, lietuviais? Kokia grupė mūsų krašte yra ypatinga?

Nėra. Bet yra.

Galvojau ir muziejuose, ir parduotuvėse, ir vakarieniaujant, kad ginklai mūsų krašte kiti. Šviesos nešėjai čia buvo ir yra mokytojai. Net jeigu mūsų gyvenimuose jie visokie – vis tiek mokytojai. Kartais susimaunantys, kartais įkvepiantys, kartais nuginkluojantys savo nuoširdumu. Bet būtent jie prisidėjo ir gali reikšmingai prisidėti, kad dar vienas šimtas valstybės metų būtų šviesesni.

Tik mes galėtume tai sutarti visuotinai ir garsiai. Ir dar garsiau sakyti. Ne tiek vyriausybės koridoriuose, kiek kiemuose ir parduotuvėse. Taip ir jiems padėtume patikėti savo misija. Ir būtų Lietuvoje šviesiau.

#AtradimaiAmerikoje