Nors šiai dienai pati reklama sulaukia daug piktų žodžių, reklamos pasaulis yra nepaprastas. Iš jų galiu sužinoti apie pasaulį. Iš jų galiu sužinoti apie gyvenimą vykstantį šalia mūsų. ir kiek daug apie save aš galiu sužinoti iš jų! [apie savo norus, trūkumus, troškimus]. Ji įsigalėjo pasaulyje kur tik pradėjome tyrinėti laisvę, ir šiandiena gražina dar reikšmingesnius klausimus – o kas yra ta laisvė , kurią taip daug žmonių „perka“. šiandiena kai vis labiau verčiame sąmoningumo lapą ir kuriame sąmoningo vartojimo įpročius, reklama , su visu savo įkirumu yra šventė – nes vėl ir vėl, ir vėl, ir vėl kviečia išgirsti save, kelti sau klausimus, suprasti savo norus, vertinti, pažinti, ir būti.

Įdomu, kad triukšmas, kurios sulyg ja pasidarė itin daug, mane pagaliau išmokė vertinti tylą. Kurios mumyse telpa daug daugiau negu akys aprėpia. Tas reklaminis triukšmas man dovanoja signalus, kas žmonėms svarbu. Ir jeigu tik juos išgirsti  – kurti įdomius naujus sprendimus – tiems patiems žmonėms. Kad gyvenimas būtų šiek tiek geresnis. Tas reklaminis triukšmas lėtai mokina mus vertinti turinį, nepertraukiamą turinį. Nes ilgai gyvenome ADHD gyvenimą, kuriame nemokėjom pasirinkti, sustoti, išgirsti. Mokėjom šaukti. Ir reklama šaukė[-ia] mums. Bet būtent ji kantriai  mokina mus pasirinkti. O pasirinkus dar kartą į save atsigręžti- ko reikėjo, ir ar tikrai reikėjo. Rinktis vis sąmoningiau. Ne į ją žiūrint. Bet per jos sukeltus impulsus – atsigręžti į patį save.

Reklamos pasaulis yra dovana, kad ir kiek daug žmonių kalbės kad nuo jo pavargo. Pavargstame labiausiai nuo savęs. Nuo to negebėjimo sustoti. Nuo savo tylos neigimo. Nuo negebėjimo pamatyti erdvės, bet vėl ir vėl kabintis į objektus. Ji savo šaukimu mums rodo mūsų negirdėjimą. Mūsų pačių susikurtą mažumą.

Ir ji liks. Ir liks tokia pat intensyvi. Kalbės vis labiau apie autentiškus dalykus. Ir net ne apie dalykus, bet kurs patirtis, kuriose galėsime „tune in“ [- jungtis , tarpti, patirti ir keistis]. Liks ir funkcinių. Reikės ir jų mums. Kad galėtume žinoti kas aplinkui mane vyksta. Ir galėčiau pasirinkti kur noriu būti. Ir kad vėl ir vėl mokinčiausi savęs klausti – o ko iš tikrųjų noriu? o ko iš tikrųjų reikia? Ir išmokčiau girdėti subtiliuosius atsakymus. Savo. Tylius. Šnabždančius. Žinomus tik man. Kartais įžodinamus ir garsiau. #Reklamabūk